Nuo raudonų Australijos dykumų iki šurmuliuojančių miestų, nuo spalvoto povandeninio pasaulio iki žaliuojančių džiunglių.

Taip, žemynas tiek didelis, kad jame telpa ne viena klimatinė juosta ir net trys laiko juostos. Ir jei Melburne oras gali tiek atvėsti, kad visai prireiks iš Lietuvos atsivežtos striukės, tai Kernse pajusite tropinį karštį, sumišusį su drėgme. Todėl geriausiai Australiją lankyti pavasarį ar rudenį, nes tada ir dykumoje ne per karšta ir Melburne ne per šalta. Tik turiu priminti, kad kitoje gaublio pusėje žiema prasideda birželio mėnesį.

Prieš pradedant planuoti kelionę į Australiją pirmiausia rekomenduoju pasirūpinti vizą. Atidžiai užpildykite anketą internete ir laukite atsakymo. Leidimai aplankyti šalį suteikiami gerokai lengviau, nei tada, kai pirmą kartą organizavau kelionę į Australiją – daugiau nei prie 20 metų.

Antras dalykas kam reikia pasiruošti – tai ilgai kelionei. Pats skrydis trunka apie 20 valandų, kurį labai rekomenduoju padalinti į dvi dalis. Ir ne tik dėl to, kad nepabostų skristi, net jei ir skrisite pirmąja ar verslo klase, o dėl to, kad pakeliui yra vienas nuostabus miestas – valstybė, kurios aplankymas tikrai praturtins kelionę. Tai Singapūras. Apie šį miestą papasakosiu kitą kartą, o dabar tik apie Australiją.

Kelionė ilga, nes valstybė, užimanti visą žemyną, yra labai didelė, vertų aplankyti vietų yra labai daug ir jos per tūkstančius kilometrų viena nuo kitos. Ir, net jei ir pasirinksite greitesnį keliavimo būdą – skrydžius lėktuvu, per 15-20 dienų aplankysite tik dalį vertų aplankyti vietų. Na, o jei pasirinksite kelionę žeme, tai per mėnesį, neskubėdami, nuvažiavę apie 10 000 kilometrų nuo Melburno, pro Alis Springsą ir Kerną, rytine pakrante pasieksite Sidnėjų. Ir tada suprasite kas iš tiesų yra Australija.

Australijos žemynas dydžiu beveik prilygsta Jungtinėms Amerikos Valstijoms, o gyventojų ten tik 26 milijonai. Matau, kaip ieškai google atsakymo, o kiek gyventojų yra JAV J. Todėl nieko nuostabaus, kad ten tuščia žmonių. Važiuojant dykumos keliu ir vos kas 15 minučių sutiksi iš priekio atvažiuojantį automobilį. Negana to, privažiuoji žemėlapyje pažymėta miestą, o ten joks ne miestas, tiesiog stotis, su keliolika gyventojų, kurioje gali pasipildyti degalų, pramankštinti kojas, atsigaivinti. Važiuoji toliau, iki kito taško žemėlapyje, ir vadovas sarkastiškai praneša – „dabar atvykstame į labai didelį miestą, jis prasideda va čia, o baigiasi štai ten“. Toks žvilgsniu aprėpiamas miestelis.

Pastarąjį kartą keliavome trumpesniu būdu – skraidėme, bet vis tiek kelionę rekomenduoju pradėti Melburne. Australijos miestai nėra tokie seni, kaip europietiškos sostinės, čia nerasi žavinčios architektūros, nepasivaikščiosi siauromis jaukiomis senamiesčio gatvelėmis – tokių čia nėra. Atvirkščiai gatvės plačios, namai šiuolaikiški. Atrodo nėra kuo žavėtis, bet ką jau moka australai, tai kurti vertę ‚lygioje vietoje“. Ir tikrai įdomu pasivaikščioti po karališkąjį botanikos sodą, pamatyti po plytą išardytą, atvežtą ir dar kartą suriktą Džeimso Kuko namą. Pamatyti taip vadinamą „pingvinų paradą:, kada prigaudę žuvies, mažiausi pasaulyje pingvinai sutemus lipa iš vandens ir skuba pas savo lizduose paliktu jauniklius. Nuostabus peizažas atsiveria važiuojant palei vandenyną, kurio galutiniame taške stūkso geltono smiltainio uolos. Taip, reginiui atsiskleisti reikia gero oro. Nacionaliniai parkai, vyno ūkiai, senoviniai garvežiai ir teatro scenomis paversti ištisi miestai. Visa tai galima aplankyti likus dar kelias naktis Melburne.

Erdvės Melburne labai didelės, nes juk ko jau ko, bet žemės jie turi daug. Net perkant sklypą namo statybai ribojama vietoje „ne daugiau nei…“ į „ne mažiau, nei…“. Štai kodėl dauguma australų įsikūrę vieno aukšto namuose. Tik pastaruoju metu ateina į madą įsigyti būstą daugiabutyje, kad būti arti miesto centro ir jo teikiamų patogumų. Viešėdama Australijoje prieš daugiau nei 20 metų Melburno eismą sulyginau su eismu Jonavoje, nes tada miestas, skaičiavęs 2,5 milijono gyventojų, plotu buvo lyginamas su Londonu. Tie milijonai gyventojų išsisklaido didžiulėje teritorijoje. Normalu, kad miesto gatvės buvo pustuštės. Bet, apsilankiusi neseniai, buvai labai nustebinta transporto kamščiais mieste. Nežinau, kas tų ateities strategų galvose dedasi, bet iš kelių eismo juostų automobiliams palikta tik viena juosta gatvėje. Visa kita skirta dviratininkams, kurių čia beveik nėra, pėstiesiems, kurie dažniau renkasi ratuotą priemonę judėti, nes atstumai dideli, tramvajui, kuris, taip, vienintelis turi teisė nestovėti kamštyje. Čia gal toks virusas, nes panaši tendencija matoma ir Europoje, ir Lietuvoje.

Jei keliauji žeme link Australijos vidurio ir jos simbolio Ajerso uolos, tikrai pravažiuosi ir net teks nakvoti unikaliame mieste pavadinimu Kuber Pedis. Miestas buvo įkurtas tada, kai baltasis žmogus čia atrado opalą ir įkūrė opalo kasyklas. Nuostabaus grožio akmuo, vertinamas visame pasaulyje. Didžioji dalis gyventojų gyvena „po žeme“. Ne, tikrai ne aborigenai, jie niekada nesileidžia po žeme. Gyvena baltieji, nes lauke labai karšta, o oloje visada vienoda temperatūra. Ir patogumo ten netrūksta ir papildomas kambarys labai nebrangu – tereikia išsikasti jam erdvę. Tokiu principu tiesiog olose įrengti penkių žvaigždučių viešbučiai su baseinais ir kriketo aikštelėmis. Žodžiu, civilizacija laukinėje gamtoje. Sunku nupasakoti, geriau pamatyti. Atsiradus elektrai vis daugiau gyventojų statosi namus ant žemės, nes juk yra kondicionieriai. Bet urvuose išlieka unikalumas, todėl mes rinkomės nakvoti viešbutyje po žeme. Jei skrendi taupai mažiausiai 3 nakvynes, kol pasieki centrinę Australiją.

Unikali patirtis Australijos centrinėje dalyje. Čia verta praleisti ne vieną naktį ir ne tik dėl garsiosios Ajerso uolos, kuri ir yra pagrindinis traukos objektas bekraštėje dykumoj. Beje, kaip pasakojo gidas, tai tik mums, baltiesiems tai dykuma, o aborigenams tai super marketas, kuriame jie randa visko, ko reikia žmogui gyventi žemėje. Ten ir šiai dienai gyvena daugiausia aborigenų bendruomenių, į kurias baltasis žmogus tiesiog neįleidžiamas. Vienintelis ir unikalus centrinės Australijos miestas yra Alis Sringsas. Čia verta aplankyti Karališkąją skraidančių gydytojų stotį. O kaip kitaip suteikti skubią medicininę pagalbą tokioje milžiniškoje ir taip retai apgyvendintoje teritorijoje? Štai kodėl kelių atkarpos specialiai pritaikytos ir lėktuvams nusileisti. Mes tik per pandemiją patyrėme tai ką australai naudoja jau eilę metų – nuotolinę mokyklą. Ir vėl dėl atstumo. Net savaitgaliui grįžti namo yra per toli, todėl vaikai mokosi namuose, bendrauja nuotoliu, pasimato su klasiokais ir mokytojais tik per šventes. Vertas dėmesio muziejus – senoji telegrafo stotis. Savo paskirtimi ir istorijomis unikali bevandenė upė, dalinanti miestą į dvi dalis, kurias jungia keli tiltai.

Apsilankius Alis Springse, per bekraštes vidurio Australijos dykumas keliaujame link gamtos stebuklo, didžiausiu pasaulyje monolitu vadinamos Ajerso uolos (Ayers Rock), kuria norint apeiti tektų žingsniuoti 8 kilometrus. Ir tai tik mažoji giganto dalis. Pasak geologų kita jo dalis leidžiasi gilyn po žeme dar 6 kilometrus.

Aborigenai šį monolitą vadina Uluru. Tai jiems šventa vieta, apipinta legendomis ir istorijomis, įamžinama piešiniuose. Tai dievų buveinė ir Sapnalaikio, pasaulio pradžios, kai formavosi žemė, reliktas. Tai vieta, kurioje ištisus metus tyvuliuoja neišsenkančio vandens duburiai, nors tūkstančius kilometrų aplink, bekraštėje svilinančioje dykumoje, vandens nėra.

Ir nesvarbu, kad jo viršūnė siekia 348 metus aukščio, atsiranda drąsuolių, kurie neatsispiria pagundai užsiropšti aukštyn. Jei nori išmėginti jėgas — prašom. Į patį uolos viršų veda drąsuoliams įrengti laiptai. Lipti ant uolos aborigenams – šventvagystė, tad gerbti vietinių pažiūras ar pasiduoti pagundai atsidurti viršuje – kiekvieno atvykėlio apsisprendimo reikalas. Pastaruoju metu retai kas ir bekopia į viršų, nes po to, kai ši žemė buvo grąžinta aborigenų genčiai, jie kontroliuoja turizmo verslą prie Ajerso uolą, todėl kopti leidžia labai retai, pateisindami draudimą nepalankioms oro sąlygomis.

Kelionė per dykumą gali atrodyti nuobodi, bet tik iki tol, kol nepradėjai kelionės. Be galo spalvinga, nuolat besikeičiančiu kraštovaizdžiu dykuma yra gyva ir labai graži. Gali valandų valandas žiūrėti ( nes kelionė užtrunka) į „prabėgantį“ perzažą ir tikrai nepabosta. Vien ko vertas juodųjų dykumos ąžuolų raudonos žemės fone vaizdas.

Vieninteliai sutikti „vietiniai gyventojai“ pakelėse besiganantys laukiniai kupranugariai. Jie kažkada buvo atvežti į Australiją ir sėkmingai prisitaikė. Ir dar sutikome tai, dėl ko verta keliauti dykuma. Tai didžiuliai vilkikai dar vadinami „Amerikos legendos“. Virš vairuotojo kabinos iškilę, saulėje tviskantys didžiuliai išmetamųjų dujų vamzdžiai, nikeliuoti fasadai – atrodydavo, kad pro šalį važiuoja laivas. Keisčiausiomis spalvomis išdažyti, išpuoselėti, tarsi ką tik nuo konvejerio nukelti vilkikai, tempiantys tris, o kartais ir keturias priekabas (nors oficialiai leidžiama tik dvi), Australijoje vadinami kelio traukiniais. Australai rengia šitų monstrų varžytuves ir muša rekordus – daugiausiai, berods, vilko dešimt priekabų.

Dar ne vienas unikalus ir įdomus objektas gali būti sutiktas tų, kurie pasirinks kelionę žeme, na, o mes iš Uluru skridome tiesiai į rytinę Australijos pakrantę ir prabangųjį Kernso kurortą. Kodėl prabangus? Paieškokite nakvynės ir gausite atsakymą. Juk čia prasideda dar vienas iš pasaulio stebuklų, daugiau kaip 2000 kilometrų palei rytinę pakrantę besidriekiantis Didysis Barjerinis rifas. Čia stulbinamai didžiulė gyvybės įvairovė. Ir labai gražu. Ar bereikia tikinti, jog čia tikras rojus nardytojams?

Pakrantė visiška priešingybė ką tik matytai bekraštei raudonai dykumai. Juk čia tropinis klimatas, nuolatinė drėgmė, vešli augalija ir jūra spalvotų žiedų ir paukščių. Traukinys, vežantis į džiunglėse įsikūrusį Kurandos miestelį, kadaise vežiojo anglį iš kalnų kasyklų. Kurandoje paragaukite emu, krokodilo, kengūros ir dar visokių kitokių laukinių gyvių mėsos, pasidairykite suvenyrų, nes visas nedidelis miestelis vien tik parduotuvės ir restoranėliai. Po to, apsilankius aborigenų kultūros centre, pamėčius bumerangą ar ietį, sėskite į gondolą ir lyno keliu, gėrėdamiesi džiunglių, slėnio ir vandenyno vaizdais, nusileiskite nuo Kurandos kalnų. Pojūčiai ir vaizdai išliks ilgam, jei ne visam laikui.

Beje, apie aborigenų kultūros simbolį — bumerangą. Panašiai kaip su ragais puoštomis vikingų kepurėmis taip ir su grįžtančiais bumerangais – tai vakarų pasaulio marketologų išmislai. Bumerangas – tai medžioklės įrankis, kurio paskirtis nudobti grobį. Savo vidine puse jis apsisuka aukai aplink kaklą, ir tikrai nebegrįžta. Jį, nusviestą, reikia susirasti, kaip ir strėlę.

Mes šį kartą prašokome, bet jei galite sau leisti, stabtelėkite Brisbane ir, svarbiausia, Auksinio kranto kurorte. Platūs smėlio paplūdimiai, gaivus oras, vandenynas be nuodingų medūzų, jokių įkyrių musių. Čia renkasi visa Australija pailsėti, paplaukioti banglentėmis, pasimėgauti saule, aplankyti įvairiausius teminius parkus, įskaitant žymiojo australų gamtininko Styvo Irvino, žuvusio nuo susidūrimo su raja, įkurtą gyvūnų parką.

Kelionę vainikuoja nuostabusis Sidnėjus. Čia praleidome kelias dienas, bet galima būti ilgiau. Aplankykite Žydruosius kalnus, paplaukiokite po Sidnėjaus įlanką, aplankykite žymiausias Sidnėjaus vietas įskaitant Bondi paplūdimį, senamiestį, operos teatrą. Jie keliausite su gidu Sidnėjus atsiskleis savo istorijomis ir unikaliomis vietomis. Bet kuriuo atveju tai vyšnia ant torto visoje kelionėje po Australiją.

Dabartinės Australijos gyventojai labai nutolo nuo savo pirmtakų katorgininkų. Nors mes kartais neteisingai įsivaizduojame kas buvo tų laikų katorgininkas. Juo galėjo tapi ir galvažudys ir duonos kriaukšlę iš bado nugvelbęs nelaimėlis ar net karališkajai šeimai neįtikęs aristokratas. Nuo to laiko prabėgo daug metų, šalis buvo ištyrinėta, įsavinta, atradus aukso, čia plūste plūdo „laimės“ ieškotojai, gerokai vėliau karo ir politiniai migrantai. Taip kūrėsi tautinės bendruomenės. Tos pačios tautybės žmonės stengėsi apsigyventi drauge. Pertas po šiai dienai yra vokiškas kraštas su savo tradicijomis ir net kalbą. Melburne didžiausia lietuvių bendruomenė. Australijoje sutikęs žmogų visada klausi iš kur jis, suprask iš kur kilęs. Taip visi gyventojai susiskirstę į ozius ir migrantus. Į garbų ozio vardą gali pretenduoti tik tas, kuris gimė ir augo Australijoje. Oziai kalba labai neaiškiai, ir teko girdėti istorijų, kada jau 20 metų Australijoje išgyvenę migrantai negalėdavo suprasti sebuvių nors abu kalba angliškai. Tokia kalbos maniera susiformavo laikui bėgant dėl musių, kurių, kaip jau minėjau, Australijoje yra labai daug. Kad kalbant jų nepriskristų į burną žmonės pradėjo kalbėti pusiau pražiota burna. Beje, tradiciškai ozis — tai raudonplaukis, šlakuotas baltaodis, stropiai slepiantis kūną nuo „piktos“ Australijos saulės ir neįsivaizduojantis gyvenimo be kremo nuo saulės. Tačiau iš principo tas susiskirstymas tėra sąlyginis, Australijoje didžiulė įvairovė tiek tautybių, ypač daug japonų, tailandiečių, kinų – kiekviename didesniame mieste rasi „China town“. Australija draugiška, daugianacionalinė, labai įdomi šalis. Tikrai verta bent vieną kartą gyvenime ją aplankyti.