Atrodo tik vakar grįžau iš pasakiškų kraštų, kuriuos aplankiau su fantastiška grupe bendraminčių. Žinau, kad geriau vieną kartą pamatyti, nei 100 kartų išgirsti, bet labai noriu pasidalinti įspūdžiais. Omano sultonatas ir Jungtiniai Arabų Emyratai yra bene taikiausios ir saugiausios šalys visame Žemės rutulyje. Tas suvokimas niekais paverčia mūsuose sukurtą stereotipą apie musulmonišką arabų pasaulį. Čia lankiausi jau antrą karta ir tai leido man pažvelgti ne tik į stulbinančią, ypač emyratų, išorę, bet ir į vidų. Tas matymas sustiprino mano žavėjimąsi tomis šalimis.

Daug ką apie šalies valdovus (ne vadovus, nes jie ne vadovauja, bet valdo) sako tas faktas, kad šalies gyventojai juos myli ir gerbia. Jiems nereikia apsaugos palydos su švyturėliais važiuojant per savo miestą – žmonės patys pasitraukia iš kelio, praleisdami savo šeichą. Gal taip yra dėl to, kad šalies valdovai kuria ateitį ne tik sau ir savo šeimoms, bet ir savo tautai, savo žmonėms, savo šaliai. Prisiminus savo šalies politinio gyvenimo aplinką tai sunkiai suvokiama.

Dar didesnį žavesį sukuria tas faktas, kad dabartiniai valdovai tai žmonės, kurie užgimė ir užaugo smėlynuose, dykumose. Tai labai toli nuo to, ką jie šiuo metu daro savo šalyje. Juk jie gimė dar iki naftos periodo, kada išgyvenimo sąlygos buvo labai atšiaurios, alinančiai karštos vasaros, smėli audros žiemą, jokio dirvožemio auginti maistui, tik žvejyba ir medžioklė prasimaitinti ir perlų ieškojimo prasimanyti pinigų. Suprantama, kad šeichų vaikai nejautė nepritekliaus, bet europietiškos ar azijietiškos civilizacijos jie nematė.

Iš dykumų iškilusios šalies vystymosi tempai neįtikėtini. Važiuoji per dangoraižiais nusėtą rajoną ir girdi gido pasakojimą, kad prieš 10 metų tai buvo tik dykuma. Pasaulyje tokio fenomeno ir analogo nėra. Jei yra, pasakykite, labai norėčiau tą vietą aplankyti. Tikrai nebevardinsiu kokius maksimumus pasiekė Dubajus su savo trumpalaikiais ir ilgalaikiais projektais, bet gidas mums apie juos pasakojo visą dieną. Aplankius šalį po dešimties metų net neabejoju, kad jos nepavyks atpažinti, visuomenė laisvėja, o projektų jie turi susiplanavę iki 2070-tųjų metų. Neįtikėtina. Taip mąsto šalies valdovai ir jie verti turėti savo vardo gatves, ligonines, šventyklas ir perduoti savo vardą palikuoniams.

O jei vis dėl to vardinti pamatytus objektus tai prezidento rūmai Abu Dabyje atima žadą, Burj Khalifa tiesiog užhipnotizuoja. Žymaus valdovo vardu pavadintas aukščiausias pasaulio statinys buvo kuriamas pasitelkiant protus ir rankas iš 160 pasaulio šalių. Pastatas išties įspūdingas. Apie didžiausius parkus, giliausius baseinus, kavą su auksu ar sidabru, kuriuos gali paragauti kiekvienas, nepagailėjęs 20 eurų, jau sunku ir išpasakoti. Kitaip tariant – laiką jie lenkia.

Omanas tai visai kitas pasaulis. Ir ne vienas sutiks, kad pamačius dvi šalis vienoje kelionėje yra paryškinamas kiekvienos išskirtinumas. Kažkada omaniečiai mokino emiratiečius rašto, buities, bet jie liko prie savo ramaus ir konservatyvaus gyvenimo būdo ir stiliaus, prie savo pamatinių vertybių, nors naftos turi ir jie, šalis tikrai turtinga ir savo žmonėmis taip pat rūpinasi, neeikvoja savo šalies žemių ir turtų, nesivaiko tuščių pinigų. Vyras turi dirbti ir išlaikyt šeimą, moteris auginti vaikus. Kokie dar vaikų darželiai? Ir vaikams netrūksta socializacijos – jie auga ne po vieną o po keliolika. Kitataučiai gali dirbti ir užsidirbti, bet tik labai nusipelnę gali pasenę naudotis teikiamomis socialinėmis garantijomis. Laidojimo tradicijos labai kitokios. Kapų niekas nelanko. Atraudojo, atmeldė, susuku į drobulę, užkasė ir padėjo du akmenukus – galvūgalyje ir kojūgalyje. Niekas nežino kas kokiame kape palaidoti. Savo išėjusius artimuosius prisimena savo kasdieninėse maldose, kurių privalomos per dieną net penkios ir niekas neatleidžiamas  nuo šios prievolės. Lengviau yra moterims, jos gali melstis namuose, na o vyrai renkasi šventyklose. Todėl vyrų skyriai yra gerokai didesni ir puošnesni.

Omanas nuostabus savo kitokia gamta. Ten pat oranžinio smėlio dykumų kopos, kuriomis laba smagu „prasinešti“ su visureigiais – ką mes ir padarėme. Adrenalino buvo. Miestai švarūs švarutėliai su įspūdingais statiniais. Analogų pasaulyje neturintis Karališkasis operos teatras, su judančiomis sienomis ir grindimis, nuostabiu dekoru ir technologijomis. Viso pasaulio žvaigždės mielai vyksta demonstruoti sav meno, kurį, beje, gali pamatyti kiekvienas, net ir mažau pasiturintis, nes valstybė apmoka didžiąją dalį renginių išlaidų. Matėme ir nuostabaus grožio mečetę, kurią pastatė legendinis tautos numylėtinais sultonas Kabušas. Jis jau  miręs, bet visur šalia valdančio sultono kabo ir Kabušo portretas. Matėme didžiules smegduobes, kuriose smagu pasimaudyti ten susitelkusiuose vandens telkiniuose, išsausėjusias upių vagas, kuriomis smagu pasivažinėti kada nėra vandens ir kuriose dar tviska turkio spalvos skaidrus vanduo. Matėme saulėlydžius ir saulėtekius, purpuro spalvom nudažytus kalnus ir saulės žaros nutviekstus smėlynus, matėme ir vėžlę, dedančią smėlyje kiaušinius, bei dedančią paskutines jėgas, kad pasiekti savo stichiją – jūrą. Tik ten ji atsigauna po alinančio išlikimą skatinančio instinkto. Sutikome nuostabius, išsilavinusius, išprususius svetingus ir linksmus žmonės. Pažinome jų papročius ir tradicijas. Ko vertas vien Nizvos turgus, kada aplinkinių kaimų gyventojai susiveža pardavimui savo augintas daržoves, vaisius ir naminius gyvūnus. Ten avis perka ar parduoda aukciono būdu. Europiečio akiai neįprastas avių „podiumas“. O veidų, spalvų ir kvapų margumynas. Jei kada esate skaitę pasakas, tai tas turgus kaip iš pasakos ar kino filmo. Įdedu kelias nuotraukas, bet, patikėkite, atmosferos nupasakoti neįmanoma. Čia ir gyduolis, žeriantis patarimus, ir ne tik siūlantis savo prekę, bet dykai patariantis, ką ir kaip vartoti, kaip gyventi, kad išvengtum vieno ar kito negalavimo, čia ir omanietis vyniojantis apkabą šovinių ir nešantis namo nusipirktą šautuvą, nes kiekvieno omaniečio namuose šautuvas tiesiog privalo būti. Tokios tos praeities tradicijos.

Šalis eilę metų nekariaujanti ir nesikišanti į jokius konfliktus vis tik turi išlikusią armiją, kurioje tarnauti ar dirbti yra garbė ir, beje, labai gerai apmokamas darbas. Tarnauja tik omaniečiai –jiems nereikia samdomų patriotų.

Alachas vienu metu leidžia turėti tik keturias, mes sakytume, net keturias žmonas. Per gyvenimą gali turėti ir 20 žmonų, jei nori ir gali jas išlaikyti. Žmona tai ne draugė. Nei ji , nei jos vaikai po skyrybų nebus palikti likimo valiai, bet turės aprūpintą gyvenimą. Moterų ir vaikų likimais čia niekas nežaidžia. Moterys dirba, mokosi, siekia karjeros, jos gali ir nekurti šeimos, bet neturės ir vaikų, suprantama. Jie neturi sąvokų vieniša mama, nesantuokinis vaikas. Jie neturi tokių visuomenės skaudulių kaip alkoholizmas, narkomanija, nėra pamestinukų, vaikų namų, seneliai pasensta ir palieką pasaulį savo vaikų namuose. Jie myli vaikus gerbia tėvus. Priima visas religijas , socialinius sluoksnius ir tautas vienodai. Priešiškumas jiems svetimas jausmas ir tai daro ne tik žmonės, tai skatina valstybė.

Jei tik galite sau leisti, būtinai aplankykite šias šalis. Tai vienos nuostabiausių šalių ne tik mano kelionių kolekcijoje. Jei tik atsiras bendraminčių aš mielai čia sugrįšiu. Ačiū  jums, mano bendražygiai, jūs suteikiate man sparnus.